„Lietų ir skafandrą“ parašiau 2017-ų vasarą, rugpjūtį, vienu atsikvėpimu, per kokias tris savaites.

Yra kūriniai, kurie lydi visą gyvenimą, persekioja, klausinėja, neduoda ramybės. Tokia ir pasaka „Eglė žalčių karalienė“.

Idėja šiai knygai atsliūkino 2015 metais, staiga netekus tėčio. Pasaulis yra kaip didžiulis kambarys, pasvarsčiau. Vieni ateina, kiti išeina

Vieną rytą pabudau su idėja: kas būtų, jei mažam berniukui užaugtų barzda. Ir ne tik užaugtų – ją trumpinant, ši vis labiau ilgėtų.

Idėja knygai „Blogos mergaitės dienoraštis“ gimė vartant savo pačios labai senus, dar penkiolikmetės dienoraščius.

Visa aplinka, kurią įsivaizduoju rašydamas šias knygas, yra reali – mano baigta Palangos senoji gimnazija, jos koridoriai.

Viskas prasidėjo nuo sušalusios bulvės. Vaikystėje tėtis pasakodavo, kaip Sibire radęs sušalusią bulvę su džiaugsmu ją suvalgydavo

„Verksnių klubo“ idėja atėjo bendraujant su paaugliais (tada dirbau mokykloje), o „Skiriama Rivai“ gimė iš draugystės su kompozitoriumi

Nežinau, kodėl būtent šitos istorijos, šitie veikėjai, šitas miestelis virto knyga.

Vaikystėje buvau apspangęs nuo XIX amžiaus nuotykinės literatūros. Tos istorijos taip patiko, kad kažkuriuo metu, būdamas gal dvylikos, nutariau tapti rašytoju. Taigi, nieko nelaukęs atsiraitojau rankoves ir ėmiausi kurti „romaną“: susiradau ploną mokyklinį sąsiuvinį, ant viršelio užrašiau pavadinimą „Auksinis kardas“ ir kibau į darbą. „Romanas“ buvo „Robino Hudo strėlių“, „Vinetu“ ir dar bala žino ko kratinys, bet man pačiam visai patiko. Prirašęs gal 5 ar 6 puslapius (mažda

Jos kūryboje dera lengvos humoreskos ir gilūs, daugiasluoksniai kūriniai vaikams, išspaudžiantys ašarą ne vienam suaugusiąjam. Rašytojos, prozininkės, humoristės Vytautės Žilinskaitės pristatinėti nereikia. O ir nedrąsu – kad apibūdinant neprasprūstų kuris nors tokios turtingos ir daugiabriaunės kūrybos aspektas. Autorei šiemet sukaks 88-eri. Jos kūrybą skaito jau kelintos kartos skaitytojai. Parašyta begalė kūrinių, išgyventa visokiausių patirčių. „Mažiesiems rašyti įdomiau

Kai Kotryna paprašė papasakoti trumpą nesėkmės istoriją, susimąsčiau. Ar esu patyrus nesėkmių? Gyvenime vadovaujuosi idėja, kad nesėkmių nebūna, būna tik linksmos arba skaudžios pamokos, ir tik jų dėka gali augti. O tos pamokos būna bene kiekvieną kartą, pradėjus kurti. Jų skalė svyruoja nuo: „Oho, kokie spalvų deriniai, gerai varai, Viktorija!“, iki: „Gal tiesiog geriau eit dirbt kasininke?“ – lygiai po penkių minučių. Ankščiau tai būdavo panašu į nuolatinę kovą su savimi, d

Šį mėnesį pristatome kūrėją, kalbančią skaitytojams originalia – erdvinių knygų – kalba. Elena Selena yra jaunosios kartos vaikų knygų kūrėja, jau ketverius metus gyvenanti ir kurianti Paryžiuje. Lietuvoje jos pamėgtas „pop-up“ žanras – retenybė, apie kurią norisi išgirsti daugiau ir išsamiau. Kaip ir apie pačios autorės kasdienybę ir iššūkius svetur. Esi labai jauna, vaikų knygų padangėje ryškiai suspindusi žvaigždė. Ar savo, dar nelabai ilgame kelyje į sėkmę, teko patirti

Kai esi nugyvenęs daugiau nei keturis dešimtmečius ir suklydęs daugybę kartų, tuos kliuvinius ar klaidas pervadini kitu vardu, pvz., ženklai krypčiai atsekti–pasiekti. O jų būta įvairių. Antai iliustratoriams būdingos populiariausios nesėkmės: negautas rėmimas knygai kurti, laiku nesumokėtas honoraras, leidėjai ir rašytojai, stipriai nurodinėjantys, kokie piešiniai turėtų būti, ar neišsipildę lūkesčiai dirbant su spaustuve. Ilgainiui supranti, kad jei ne tos „neigiamos“ pati

Inga Dagilė – grafikos dizainerė ir vaikų knygų iliustruotoja. Jos kurtos knygos yra pelniusios gausybę apdovanojimų. Visgi sėkmę „grožio konkursuose“ lemia ne tik iliustracijos, bet ir bendras knygos apipavidalinimas. Tad šį kartą norime žvilgtelėti į menkiau pažįstamą grafikos dizainerio profesiją. Kaip knygą vaikams prakalbinti ne tik pasakojama istorija ir iliustracijomis, bet ir kompozicijomis, šriftais, spalvomis, gal net paraščių „pauzėmis“? Iš šono kartais atrodo, kad

Rašymai – tai ištisinės nesėkmės istorijos. Štai atsidarai aplanką „kooryba“, ir matai – kalnai nesėkmių: pradėtos, sustojusios, užstrigusios, neatgijusios istorijos žvilgčioja iš didžiosios dalies failų priekaištingomis bitų akimis. Ir tik vienas kitas rankraštis priėjęs iki stadijos, kurią žymiu „_final“, vėliau virtęs popierine knyga. Kai pabaigiau „Kauko Gugio ir Kerų karo“ rankraštį, nebuvau patenkintas – nežavėjo manęs ši Gugio nuotykių dalis, kažkas man joje netiko. Ir

Leidykla – lyg skrydžių valdymo centras. Ji nuolatos akylai stebi literatūrinę padangę ir tinkamu laiku priima sprendimą, kokią naują skrajūnę leisti ant pakilimo tako. Kad būtų aktuali ir atitiktų nūdienos skaitytojų skonį. Kad būtų vertinga ir po daugelio metų – kai ją skaitys dabartinių skaitytojų vaikai. Kad būtų skoninga – nes juk taip formuojamas šiuolaikinių vaikų literatūrinis skonis. Apie vaikų knygų leidybos iššūkius kalbamės su Daiva Rudyte ir Jauniumi Lingiu. Prie

Jauniausia Lietuvos rašytoja, išleidusi knygą, buvo berods devynerių. Kas vyriausias, google‘as nesako, tai gal ir nereikia. Regis, ką bendra amžius turi su kūryba? Ogi turi. Paprastai talentas kyšteli jau mokykloje, išlenda į viešumą studijų metais ir ima skleistis baigus aukštąjį. Ar kažkaip panašiai. O toliau jau būna visaip: kas sėkmingai rašo, kas visai neberašo, kas tai rašo, tai nerašo, kas rašo ir nusirašo, kas rašo apie kitus, kas rašo kitiems... Visaip būna. Bet man

Knygos vertė labai priklauso nuo redaktoriaus. Tik iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad jis sudeda kablelius, įrašo praleistą raidę ir tiek. Kokių galių tekstui turi šios profesijos atstovai klausiame Giedrės Kmitienės. Ne viena jos redaguota knyga yra gavusi apdovanojimą už taisyklingą kalbą. Būtų teisinga suskaičiuoti ir „neakivaizdinius“ įvertinimus, kuriuos susirenka puikiai „sutvarkytų“ tekstų autoriai. Laikydamasi tinklaraščio tradicijų, pirmiausia smalsauju apie nep

Apie (ne)sėkmes kuriant „SIBIRO HAIKU“ Jurgos Vilės ir Linos Itagaki paprašiau papasakoti iškart po to, kai šią knygą IBBY Lietuvos skyrius paskelbė Metų knyga vaikams. Jurga nustebino atsakiusi, kad jokių nesėkmių kūrybiniame procese nebuvo! Pokalbis taip ir nebūtų pasiekęs šio tinklaraščio, jei ne Lina, visgi prisiminusi (ir Jurgai priminusi) smagių kūrybinių nuotykių. Šįkart skaitykite ne tokį jau ir trumpą dviejų kūrėjų virtualų pokalbį. „SIBIRO HAIKU“ (ne)tikėtumai JURGA